Atsižvelgiant į tyrimo pobūdį, gali būti nustatomi įvairūs vėžio žymenys, susiję su tam tikrais organais ar navikų tipais. Pavyzdžiui, CA 125 ir HE4 tyrimai naudojami vertinant su kiaušidžių navikais susijusius rodiklius, CA 15-3 gali būti taikomas stebint tam tikrus krūties vėžio atvejus, PSA ir laisvo PSA tyrimai padeda įvertinti prostatos būklę, o CEA, CA 19-9 ir kiti žymenys gali būti naudojami stebint tam tikrų navikinių ligų eigą. Kai kuriais atvejais atliekami ir specializuoti tyrimai, tokie kaip AFP, beta-2 mikroglobulinas, NSE, SCC ar tiroglobulinas.

Vėžio žymenų tyrimai dažniausiai naudojami jau diagnozuotų ligų stebėsenai, atsakui į gydymą vertinti arba kartu su kitais tyrimais, kai gydytojas įtaria tam tikrą patologinį procesą. Kai kurių žymenų tyrimai gali būti skiriami ir papildomam rizikos ar darinio įvertinimui, atsižvelgiant į klinikinę situaciją.

Svarbu žinoti, kad padidėjusi vėžio žymens koncentracija nebūtinai reiškia onkologinę ligą, nes rodiklių pokyčius gali lemti ir nepiktybinės būklės, uždegimai ar kiti veiksniai. Taip pat normalus rezultatas ne visada paneigia vėžio galimybę. Todėl šie tyrimai nėra universalūs savarankiški vėžio diagnostikos ar profilaktinės patikros testai. Jų rezultatai vertinami kartu su paciento simptomais, sveikatos istorija, gydytojo apžiūra ir kitų tyrimų duomenimis.

Tyrimų pasirinkimas priklauso nuo individualios situacijos ir tyrimo tikslo. Dauguma vėžio žymenų tyrimų atliekami iš veninio kraujo mėginio, tačiau kai kuriems tyrimams gali būti naudojami ir kiti biologiniai mėginiai. Prieš atliekant tyrimą rekomenduojama pasitarti su gydytoju dėl tinkamų rodiklių pasirinkimo ir rezultatų interpretavimo.